5.jpg

Sėkmės sulaukę ar, greičiau, ją užsidirbę verslininkai dažniausiai nemano: viskas, daugiau pasiekti negaliu, aukščiau – tik dangus. „Verslo klasė“ domisi, kodėl tokie optimistai profesionalai buriasi į vadovų klubus – šiuo atveju į penkioliktus metus skaičiuojantį Vadovų klubą.

Kartą vienas kostiumuotas Londono City bankininkas pajuokavo: jei į džentelmenų klubą tave įleidžia paprasčiausiai nusipirkus bilietą, pirmasis to džentelmenų klubo pavadinimo žodis tikriausiai yra „naktinis“. Tačiau šįkart kalbėsime ne apie tokius klubus. Impulsą kurtis dabartiniams sąlygiškai uždariems populiariems profesionalų klubams, matyt, įkvėpė kita Didžiosios Britanijos sostinės tradicija – tie tikrieji džentelmenų klubai, atsiradę XVIII a. ir išpopuliarėję XIX a. Į juos būrėsi iš namų ištrūkti trokštantys šalies aristokratai – diskutavo apie politiką, universitetus, lošė kortomis, pietavo, rūkė cigarus ir ginčijosi dėl sporto. Esu skaičiusi, kad XVIII a. pabaigoje vienas lordas Alvanley leisdamas laiką iki šiol veikiančiame džentelmenų klube „White's“ sugebėjo išlošti 3 000 svarų: jis paprasčiausiai susilažino su kolega, kuris iš dviejų ant palangės pakibusių lašų pirmas kaptelės žemyn. Garsiausių džentelmenų klubų nariais tada galėjo tapti tik privilegijuoti aristokratai, o duoną šeimai savo rankomis ir protu uždirbantys profesionalai – gydytojai ar advokatai – tenkinosi naryste antraeiliuose ir trečiaeiliuose džentelmenų klubuose.

Šiais laikais būtent darbo nebijantys įvairių sričių profesionalai buriasi į prestižiškiausius klubus. Jų reputacija vis dar turi būti nepriekaištinga, tačiau už mėlynąjį kraują čia kur kas svarbiau profesiniai laimėjimai. Vieno tokių klubų iniciatorė ir koordinatorė Marija Gurskienė prisimena 1998-uosius, kai gimė idėja kurti Vadovų klubą.

„Žingsnis po žingsnio su užsienio konsultantų pagalba keliavome link neįprastos – lavinimosi ir pažinimo klubo idėjos, – pasakoja pašnekovė. – Tuo metu vadovavau M. Gurskienės mokymo centrui prie Lietuvos pramonininkų konfederacijos, jau turėjau vadovų edukavimo patirties. 1998 m. pradžioje laimėjome konkursą vykdyti Vadovų klubo kūrimo projektą, kaip PHARE projekto dalį, ir ėmėmės darbų. Vadovų klubą, kuris dabar išsiplėtė iki klubų tinklo, kūrėme pagal Vakarų Europos šalyse pasitvirtinusį modelį. Jį jau naudojo tokios organizacijos kaip „Danish Leadership Center“ Danijoje, „Association pour le Progres du Management“ Prancūzijoje, „Society for Organizational Learning“ JAV ir Didžiojoje Britanijoje. 1998 m. birželio 9 d. sukviečiau pirmąją vadovų grupę – 20 dalyvių – ir konsultantų iš minėtų užsienio klubų. Pirmuosius du klubus įkūrėme Vilniuje ir Klaipėdoje, o po metų jau turėjome specialiai pasirengusių lietuvių konsultantų, kurie sesijas vedė savarankiškai.“

Steigėja pripažįsta, kad pirmaisiais lietuvių Vadovų klubo veiklos metais rinka dar tvirtai netikėjo, kad organizacijos veikla bus ilgalaikė. Tačiau susidomėjimo netrūko.

„Klubai traukė tuos vadovus, kurie suvokė, kad į vadovėlinius dalykus galima žiūrėti kitaip, kad neformali klubų struktūra pamažu atveria naujų galimybių lavintis“, – narius apibūdina M. Gurskienė.

Ji pasakoja, kad dabar Vadovų klubo tinklą sudaro klubai, sukurti atsižvelgiant į profesinius narių siekius ir lūkesčius bei asmeninio tobulėjimo tikslus.

„Verslo vadovų klubai vienija sėkmingai dirbančius įmonių savininkus ir aukščiausio lygio vadovus, profesionalų klubai buria finansų, personalo, gamybos, darbuotojų saugos ir sveikatos vadovus, o „Universum“ klubai skirti vadovams, besidomintiems ekonomine veikla ir apsisprendusiems leistis į ketverius metus trunkančią kolektyvinio pažinimo ir lavinimosi kelionę“, – aiškina M. Gurskienė.

Šiuo metu tinklas vienija daugiau kaip 400 Lietuvos įmonių vadovų, savininkų ir specialistų.

„2011 m. duomenimis, daugiau kaip 40 procentų tinklo narių vadovauja kompanijoms, esančioms geriausių šalies bendrovių „Top 300“ sąraše, o bendra Vadovų klubų tinkle atstovaujamų įmonių apyvarta sudaro 37 procentus Lietuvos bendrojo vidaus produkto“, – skaičiuoja M. Gurskienė.

Lavintis būtina
Gintautas Kvietkauskas, UAB „Arginta“ savininkas ir gamybos direktorius, pasakoja iš pradžių į panašių klubų veiklą žvelgęs atsargiai ir gal kiek skeptiškai.

„Vadovų klubo nariu tapau prieš aštuonerius metus. Tada visai ne taip įsivaizdavau, kas juose veikiama, o dabar jau laukiu dienos, kai vyksta klubo sesija, žinau, kad tą dieną turiu turėti laisvą, – pasakoja jis. – Džiaugiuosi, kad čia pavyksta suderinti malonumą ir kartu gauti apčiuopiamą naudą. Man itin patinka pažintinės paskaitos – jų būna įvairių: apie mediciną, religiją, mokslą. Lankomės ir sėkmingai dirbančiose įmonėse, galime pamatyti tai, ko vienas nepamatysi. Tarkime, karinę virtuvę ar Vatikaną „iš vidaus“. Patirtis, kurios įgyji dalyvaudamas paskaitose, sesijose, oficialiai ir neoficialiai bendraudamas su kolegomis – didžiausių ir sėkmingiausių šalies įmonių vadovais, – yra neįkainojama.“

Vytas Petrošius, įmonių grupės „Vorto-Vaga“ generalinis direktorius, Vadovų klubo narys dešimt metų, papildo: „Kiekvienas vadovas, dirbantis globalioje ekonomikoje ir norintis, kad verslas progresuotų, privalo tobulėti. Kad išliktum konkurencinėje kovoje, turi gilinti profesines žinias, tobulinti sielą ir kūną. Be daugybės kitų pranašumų, per klubą susipažįsti su kitais vadovais, išgirsti, kaip jie realiose situacijose sprendžia realias problemas, gali pasimokyti, palyginti tą patirtį su savo sprendimais. Juk lyginant gimsta tiesa. Aš dalyvaudamas klubo veikloje suvokiau, kad gyvenime nieko nereikia sureikšminti, o ypač – savęs. Į verslą ir gyvenimą pradėjau žvelgti per labiau filosofinę prizmę.“

Mokosi ir ekspertai
Vadovų klubų nariams paskaitas skaitantis doc. dr. Edmundas Antanas Rimša, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, apie vadovų klubus pasakoja sužinojęs prieš dvejus ar trejus metus.

„Kolegos papasakojo, kad čia renkasi įdomūs žmonės, visai nepanašūs į tuos, kurie pirmaisiais valstybės gyvavimo metais legaliomis ir nelegaliomis priemonėmis siekė apžioti viską, kas tik įmanoma. Pasakojo, kad tie vadovai domisi ne tik verslu, jo perspektyva, bet ir mūsų krašto istorija, kultūros palikimu. Esu retos specializacijos istorikas – tyrinėju mūsų krašto heraldiką, sfragistiką, veksilologiją. Su vadovais paprastai kalbamės apie heraldiką ir veksilologiją – vėliavas. Mane šiek tiek stebina, kad nemaža dalis vadovų domisi heraldika. Jiems rūpi, kas, kaip ir kodėl vaizduojama Lietuvos valstybės herbe, jie įsigilinę į žiniasklaidoje kilusias diskusijas dėl valstybės istorinės vėliavos ir mūsų trispalvės. Vienas kitas, pastebėjau, turi bajoriškų šaknų ir nori daugiau sužinoti apie kilmingųjų heraldiką. Mane, šios srities specialistą, tai džiugina. Galiu drąsiai tvirtinti, kad kultūros istorijos žinios dar nė vienam nepakenkė. O jei domisi ne tik savo veiklos sritimi, kas yra svarbu, bet žvelgia į pasaulį daug plačiau, su tokiu žmogumi daug lengviau rasti kalbą“, – mano istorikas.

Tomas Kliučius, fondo „Orion Asset Management Rigel Global Macro Fund“ valdytojas ir „Universum“ vadovų klubo grupių konsultantas, sako, kad geriausia mokykla yra pats gyvenimas, bet vadovų klubai taip pat padeda save ugdyti.

„Tik nuo mūsų sąmoningumo ir valios priklauso, kiek spėsime pasiekti. Mūsų edukacinė sistema dažnai gerą profesinį išsilavinimą vadina aukštuoju mokslu. Bankininkas nuo staliaus skiriasi tik amato sudėtingumu, bet abu yra tik savo srities profesionalai. O aukštasis išsilavinimas nebūtinai užtikrina pragyvenimą. Po daugelio metų versle dažnai asmuo užsinori pažinti daugiau ir klubo veikla jam padeda tai siekti“, – sako T. Kliučius.

„Lean“ konsultantas Hubertas Petružis, vadovaujantis ir dviem gamybos vadovų klubams, prisimena, kad į klubų veiklą įsitraukė, kai suprato, jog įvairių Lietuvos įmonių gamybos skyrių vadovai čia gauna realią naudą.

„Klubo susitikimai leidžia aktyviai keistis patirtimi, tiesiogiai susipažinti su pasiteisinusiomis gamybos valdymo praktikomis, kartu tobulėti. Klubai leidžia ugdyti asmenybes, lyderius. Trumpai tariant, man ši veikla atrodo be galo prasminga, – sako pašnekovas. – Vienas klubininkas yra pasakęs, kad klubas yra šeima. Iš pradžių tai buvo tik būrio žmonių, puoselėjančių gana skirtingų lūkesčių, susiėjimai. Laikui bėgant, vadovų klubai tapo profesionalų bendruomene, bendraujančia ne vien per renginius, bet ir tiesiogiai tarpusavyje. Kitas svarbus pokytis yra tas, kad gilindamiesi į vis naujas gamybos procesų valdymo, vadybos ir asmenybės saviugdos sritis sužinome, kokios ribotos yra mūsų žinios ir patirtis. Taip išmokstame kukliau vertinti savo laimėjimus, be to, atsiranda troškimas sužinoti dar daugiau – tai ir yra nuolatinio tobulėjimo pagrindas.“

Judina ekonomiką
Profesorius Rimantas Rudzkis, vadovaujantis Klaipėdos 1-ajam ir Šiaurės Lietuvos vadovų klubui Vilniuje, mano, kad tokie vadovų klubai svarbūs ne tik pačių narių gerovei, bet ir visos šalies mastu.

„Ar susimąstote, kodėl Lietuvos ekonomika auga? Dabar Lietuva yra lyg oazė dykumoje. Pažvelkite, šių metų I ketvirtį šalies ekonomika vėl augo, šįkart sparčiausiai visoje ES. Iš pažiūros sėkmingų aplinkinių šalių, tokių kaip Lenkija, Estija, Vokietija, ekonominis augimas beveik sustojo, o Lietuva juda į priekį. Kaip? Keista, juk gyventojų vis mažėja, jaunimas išvažiuoja, investicijų į gamybą rodikliai – labai maži, valdžios taip pat nėra už ką daug girti, – klausia ekonomikos ekspertas. – Manau, pagrindinė priežtastis – mūsų verslas yra veržliausias Europoje. Lietuviai greitai išmoko krizės pamokas. Turime gražių pavyzdžių, kaip be didelių investicijų, tiesiog permąsčius darbo santykius, gamybos procesų organizavimą, įmonių našumas ūgtelėjo iki dviejų kartų ir daugiau. Manau, ir klubų tinklas padėjo verslo pažangai. Tai abipusis procesas: aktyvūs, energingi, inovacijų ir žinių siekiantys verslininkai trokšta tobulėti, o klubas ir kitos panašia veikla užsiimančios organizacijos jiems suteikia tokią galimybę. Sakyčiau, tai savotiškas verslo ir gyvenimo universitetas, skatinantis visą gyvenimą mokytis.“

 

Agnė Kriščiukaitytė, Verslo Klasė 2013